2025 metais perskaitytos knygos

Tik pasibaigus 2025 metams supratau, kad perskaičiau simbolinį skaičių – 52. T.y., tiek, kiek yra savaičių. Kaip jau tapo įprasta nuo 2021 metų, didžioji dalis (50) knygų atkeliavo iš bibliotekos. Tik šįkart prie mano mylimos Gargždų J.Lankučio viešosios bibliotekos, kurioje kai kurių norimų knygų nebuvo, dar prisijungė ir Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešoji biblioteka (plačiau žinoma kaip Simonkė).

Jei žiūrėsime į visą knygų rinkinį, tai ten dominuoja detektyvai. Greta jų – tai, ką galėtume laikyti įvairios “klasikos” pavyzdžiais iš bandymų užkamšyti išsilavinimo spragas ir šiek tiek atsitiktinių rekomendacijų iš kitų skaitytojų.

Šiemet suskirsčiau knygas į keletą lentynų, kad aiškiau matytumėte, ką rekomenduoju skaityti, o ką siūlau apeiti lanku.

TOP LENTYNA – knygos, kurias skaityti buvo pats didžiausias malonumas (tiesa, dėl skirtingų priežasčių).

Tikriausiai didžiausią įspūdį paliko dar sausio mėnesį skaitytas Cormac McCarthy “Kelias”. Skaitai ir atrodo, kad pats tą kelią be pradžios ir pabaigos su istorijos herojais eini. Dar kartais pagalvodamas, kad iš tikrųjų tiek net nenueitum.

Be šios postapokaliptinės istorijos į lentyną pateko net keli fantastikos žanro atstovai.

Pagaliau prisirengiau paimti į rankas Liu Cixin trilogiją Remembrance of Earthʼs Past (tam reikėjo po dešimtmečio prisiminti kelius į Simonkę). Tiesa, į sąrašą įtraukčiau tik “Trijų kūnų problemą” ir “Tamsųjį mišką”, o va “Mirties pabaiga” jau taip nebežavėjo.

Skaitant pirmąją L.Cixin knygą vis kirbėjo mintis: o gal taip jau ir yra? Kam tikrai netolimoje ateityje gresia tapti realybe – tai Philip K. Dick istorijai “Ar androidai svajoja apie elektrines avis?”. Robotika žengia į priekį milžiniškais žingsniais tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Į lentyną įskriejo ir Douglas Adams “Keliautojo autostopu gidas po Galaktiką”. To paties autoriaus “Restoranas visatos pabaigoje” skrieja gretimoje lentynoje. Ir fantastinę kelionę užbaigia Terry Pratchett ir Neil Gaiman bendras darbas “Gera lemiantys ženklai”.

Smagus buvo vieno vakaro nuotykis (nes nesiekia ir šimto puslapių) – Eric-Emmanuel Schmitt “Smulkūs vedybiniai nusikaltimai”.

Su Lokių miesto istorijomis sugrįžo Fredrik Backman “Nugalėtojai” (jau trečias Björnstad serijos tekstas). Aišku, kartais nervina F.Backman tiesmukas intrigos “kūrimas”, tačiau daug pažįstamų detalių (tik futbolo mieste) atperka tą trūkumą.

Ir lentyną “uždarome” su Jo Nesbø apsakymais “Žiurkių sala ir kitos istorijos”. Teko skaityti, kad kitiems ne itin patinka J.Nesbø trumposios istorijos, tačiau man jos geriau ir už Hulės seriją.

ANTROJI LENTYNA – knygos, kurių skaitymas buvo tiesiog geras laikas. Čia pateko įvairiuose topuose minimos, todėl ir atskiro pristatymo nereikalaujančios Jonathan Franzen “Pataisos” ir Kurt Vonnegut “Skerdykla Nr. 5”.

Lentynoje ir 2024 metais su Olivijos Kiteridž istorijomis užkabinusi Elizabeth Strout. Jos Amgash serijoje (“Mano vardas Liusė Barton”, “Viskas įmanoma”, “O, Viljamai!”) iš esmės naudojamas tas pats pasakojimo principas, kai skirtingas istorijas į vieną sujungia Liusė Barton, kartais istorijoje atliekanti net ne antro plano vaidmenį.

Skaitydamas Trevor Noah kartais liūdną, kartais linksmą “Gimęs neteisėtai” apie PAR sužinojau daugiau nei per 50 metų iki tol.

Antroje lentynoje yra ir atskiras skyrius DETEKTYVAMS. Iš 22 perskaitytų knygų gal ir nebuvo vertų patekti į top lentyną, bet skaitymai buvo malonūs. Kas mėgstate detektyvus, tai visus žemiau išvardytus autorius rekomenduoju.

Iš anksčiau neskaitytų serijų – Jørn Lier Horst ir Thomas Enger dvi lietuviškai išleistos knygos (Blix/Ramm serija), Robert Galbraith (aka J.K.Rowling) visos penkios lietuviškai išleistos knygos (Cormoran Strike serija), Debra Webb trys Devlin & Falco serijos knygos, M.C.Beaton dvi knygos iš Agatha Raisin serijos. Pastarosios dar ir juokingos. Belieka tikėtis, kad serija bus tęsiama toliau. Į neskaitytų “serijinių” sąrašą galima įtraukti ir Angela Marsons. Kol kas perskaityta tik pirmoji knyga (“Nebylus riksmas”), bet lietuviškai išleista net 18 knygų (Kim Stone serija).

Anksčiau skaityti autoriai – su Harry Hole #12 (“Užtemimas”) sugrįžęs Jo Nesbø, Kendra Elliot (“Maloninga tiesa” – #2 iš Mercy Kilpatrick serijos), Andreas Gruber (“Mirties ženklas” – #5 iš Maarten S. Sneijder serijos ir dvi knygos iš Walter Pulaski serijos), Peter James (trys knygos – #13, #14 ir #15 iš Roy Grace serijos), M.W.Craven (“Botanikas” – #5 iš Washington Poe serijos). Beje, pastarosios serijos Lietuvos leidėjai berods ketina nebetęsti. Nebūtų pirmas kartas, kai viskas metama pusiaukelėje.

Viena iš metų pabaigoje perskaitytų knygų atsidūrė kažkur tarp antrosios ir trečiosios lentynos. Patiko Jono Valatkevičiaus “Kirmino” idėja, tačiau pati istorija pasirodė neišbaigta. Pasigedau ir paaiškinimo, kaip tas sugalvotas pasaulis veikia. O labiausiai norėjosi, kad kai kurios trumpos istorijos būtų pratęstos, nes bais įdomu būtų sužinoti, kaip kai kurie veikėjai patys sau paaiškina savo poelgius.

TREČIOJOJE LENTYNOJE atsidūrė knygos, kurias perskaitęs supranti, kad jų neskaitydamas nedaug būtum praradęs. Čia ir šiek tiek keistoka John Scalzi “Pradedančiojo piktadario” istorija (bent jau sužinojau, ką apie žmones galvoja delfinai), ir Toshikazu Kawaguchi “Kol dar neatšalo kava” tęsinys “Kol dar neišaiškėjo tiesa”, ir Matt Haig “Vidurnakčio biblioteka”, ir pora John Le Carré šnipų istorijų, ir Carley Fortune “Vasara po vasaros”. Į tą lentyną turėtų tilpti ir sūnaus TV žaidime laimėta Ruta Sepetys “Jūs – tai istorija. Patarimai, kaip kurti pasitelkiant atsiminimus”. Šioji – daugiau autorės atsiminimų nei prasmingų patarimų knyga.

KANČIOS IR NESUSIPRATIMŲ LENTYNOJE atsidūrė knygos, kurias kiti giria (tiesa, dėl skirtingų priežasčių), o aš šiek tiek kentėjau skaitydamas (todėl ir autorių neryškinsiu).

Pinklės, į kurias patekau – Dainos Kleponės “Kritusių mazgas” ir Don DeLillo “Baltasis triukšmas”. Gali būti, kad čia du atvejai iš serijos “kai aprašymas geresnis už knygą”.

Jau savo iniciatyva įklampojau į Jurgio Kunčino (“Tūla”) ir Gabriel García Márquez (“Šimtas metų vienatvės”) pasaulius ir jie man nelabai patiko.

Baigiantis metams padariau dar vieną kvailystę – atsiverčiau William Shakespeare “Romeo ir Džuljeta”. Trumpa dviejų nesusipratėlių meilės istorija, pilna kvailų atsitiktinumų. Vienintelis pliusas – paaiškėjo, jog buvau susidaręs neteisingą įspūdį, kad meilės istorija trunka ilgiau, o Kapulečiai ir Montekiai kažkaip aktyviai jai trukdo. Gyveni ir mokaisi.

O V.Nabokovo “Lolita” net į šią lentyną nesugebėjo patekti. Neįveikiau pirmųjų šimto puslapių, nes knygos turinys tiesiog fiziškai atstumia.

Pabaigoje tradicinis klausimas: o kokie Jūsų skaitymo atradimai praėjusiais metais?

***

Pirmiausia paskelbta substack’o puslapyje GARGŽDIŠKIS.