2024 metais perskaitytos knygos

Tradicinė praėjusiais metais perskaitytų knygų apžvalga.

2024 metais pavyko įveikti 44 knygas. Didžioji dauguma (39) atkeliavo iš J.Lankučio bibliotekos, likusios (5) – iš namų bibliotekos.

Tikriausiai kaip ir kitiems skaitantiems knygas pats skaitymas yra malonumas, bet kai kurios knygos to malonumo suteikia didesnę porciją. Tokiame “trumpajame sąraše” atsidūrė penkios knygos.

Frazė “Pulitzerio premija įvertinta” pastūmėjo paimti į rankas E.Strout “Olivija Kiteridž”, o jau pačios autorės sukurtos istorijos nuvedė ir prie antrosios knygos – “Olivija, ir vėl”. Keliolikoje skirtingų istorijų, kuriose Olivija kartais būna tik trečiaeilis veikėjas, sukuriamas savotiškas voratinklis, sujungiantis daugybę Krosbio miestelyje gyvenančių (ar gyvenusių) žmonių. Ir visa tai taip įtraukia, kad kartais pasijauti pats esąs vienu iš Krosbio gyventojų. Beje, tą jausmą tikriausiai patiria ne kiekvienas Olivijos istorijų skaitytojas. Teko matyti atsiliepimų, kad jaunimui E.Strout istorijos susižavėjimo nekelia. Matyt reikia būti arčiau Olivijos amžiaus, kad įsitrauktum į visą voratinklį. Kaip supratot, jau pataikau į tą kategoriją.

V.E.Schwab’o “Nematomas Adės Laru gyvenimas” nustebino sumanymu. Ką darytumėte, jei turėtumėte amžiną gyvenimą, bet sutikti žmonės užmirštų jus tą pačią akimirką, kai dingstate iš jų akiračio? Kada pasiilgtumėte žmonių, kurie jus prisimena?

Kaip visada į savo pinkles įtraukė S.King’as savo keturių istorijų rinkinyje “Jei bus kraujo”.

Įtraukiančią istoriją, kaip sumanyta kelionė į vieną Amerikos pakrantę staiga tampa kelione į kitą, “Linkolno greitkelyje” papasakojo A.Towles. Vėliau pasiėmiau ir kitą A.Towles romaną “Aristokratas Maskvoje”. Tokio gero įspūdžio nepaliko, tačiau skaityti buvo įdomu, nes autorius susikūrė erdvę, kurion galėjo atitempti ir krūvą realių veikėjų. Tiesa, įsijausti vis trukdė supratimas, kad realybėje istorija apie aristokratą būtų pasibaigusi greitu mirties nuosprendžiu.

Į “trumpąjį sąrašą” nepateko, bet netoli jo buvo I.McEwan “Pamokos”. Gali būti, kad pats rašytojas savo ankstesniais kūriniais yra taip užkėlęs kartelę, kad jam keliu aukštesnius reikalavimus. Nors pati istorija buvo įdomi, kaip ir autoriaus sumanymas per tą istoriją skaitytoją įtraukti į pastarųjų kelių dešimtmečių Vokietijos ir D.Britanijos aktualijas.
Savo paties iškeltos kartelės neperšoko ir J.Nesbø su “Karalyste”. Greta pačių geriausiųjų liko sugraudinti sugebėjęs H.Arikawa su “Keliaujančio katino kronikomis” bei H.Diaz su originaliai sukonstruotu “Pasitikėjimu”.

Tradiciškai buvo keli bandymai užkamšyti išsilavinimo spragas. Taip sąraše atsirado H.Mantel “Vilko dvaras”, dvi brolių Strugackių istorijos (“Piknikas šalikelėje” ir “Sunku būti dievu”), J.Le Carré “Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio”, A.Šlepiko “Mano vardas – Marytė”.

Tikriausiai tik H.Mantel nepateisino lūkesčių (gal per didelius juos turėjau). O A.Šlepiko parašyta istorija galėtų būti pavyzdys kitiems lietuvių autoriams, kad gerai istorijai nereikia 500+ puslapių. Pavyzdžiui, B.Gailius galėtų būti vienas iš tų, kurie pasimokytų iš A.Šlepiko. Jo “Agentė” tikrai galėjo būti perpus trumpesnė, nors ir pasakojo apie man įdomų Lietuvos istorijos laikotarpį.
Šviežesnės užlopytos spragos: K.Klimo “Mokytojas” ir N.Černiausko “1940. Paskutinė Lietuvos vasara”. Jei iš N.Černiausko gavau tai, ko ir tikėjausi, tai K.Klimas nustebino blėnių kiekiu (gal kada ir plačiau parašysiu, kur tuos blėnius matau).

Liūto dalį perskaitytų knygų sąrašo sudaro įvairūs detektyvai. Smagiai laiką leidau su savotiškais detektyviniais serialais: M.W.Craven istorijomis apie Vašingtoną Po (lietuviškai 4 knygos), A.Gruber iš Nyderlandų į Vokietiją pasiųstu keistuoliu Maarten S. Sneijder (lietuviškai 4 knygos) ir tarpukario Vokietijoje veikusiu V.Kutscher sugalvotu Gereonu Ratu (lietuviškai 2 knygos). Įtraukė ir pavieniai detektyvai: K.Isaka su “Žudikų traukiniu”, S.Cavanagh su “Prisipažinimu”, K.Elliot su “Maloninga mirtimi” (teisybės dėlei, pastarieji du taip pat “serialai”) ir Anthony Horowitz su “Apie šarkų žmogžudystes”.

Praėjusiais metais kiek nuvylė J.Grisham. Nesužavėjo nei “Vaikinai iš Biloksio”, nei “Mainai”. Pastaroji istorija apskritai atrodo kaip bandymas lengvu būdu pasiimti dar nepaimtus pinigus (maždaug: imkit ir skaitykit, kas nutiko “Firmos” herojams).

Apžvalgą užbaigsiu paskutine perskaityta knyga – A.Valinsko “Valius. Tai buvo kažkas tokio”. Knyga tikrai nėra “kažkas tokio” (man vis kliuvo didaktiniai pamokymai jaunimui), tačiau skaityti buvo lengva ir įdomu. Gal ir dėl to, kad daugumą A.Valinsko kurtų projektų iškart per TV ir mačiau. Tikriausiai mano politologinis išsilavinimas kaltas, kad bene įdomiausias buvo ketverių metų periodas, kai knygos autorius dirbo Seime. Kai kuriems buvusiems bendražygiams A.Valinskas parinko ne pačius gražiausius epitetus. Būtų tikrai smagu perskaityti daugiau buvusių politikų atvirų pasakojimų apie tai, kas, ką, kaip ir kodėl darė (ar nedarė).

Ir pabaigoje tradicinis klausimas: o kokie Jūsų skaitymo atradimai praėjusiais metais?

Pirmiausia paskelbta facebook (ten galima ir komentuoti).