2023 metais perskaitytos knygos

Naujus metus pradėkime nuo tradicinės knygų apžvalgos (jei trečias kartas, tai jau tikrai tradicija).
Praėjusių metų skaitymo rezultatas – 50 knygų. Solidžiau nei 2021 (43), bet kukliau nei 2022 (54). Truputį iš skaitymo ritmo išsimušiau rugsėjo mėnesį, kai užsikrovus daugiau įsipareigojimų vakare akys užsimerkdavo perskaičius vos keletą puslapių.

Kadangi nėra tikslo aprašinėti visų perskaitytų knygų, tai daugiausiai malonumo suteikusias išskyriau vizualiai (žr. paveiksliuką). Joms ir teks daugiau dėmesio.
Net dvi knygos – Jo Nesbø kūryba. Populiarusis norvegas apskritai buvo dominuojantis autorius penkiasdešimtuke, bet čia kalta Hūlės serija, kurią reikėjo pabaigti. Vėliau (iš įsibėgėjimo) ėmiausi ir likusių knygų. Reikia pasakyti, kad ne visos teikė didelį skaitymo malonumą. Pavyzdžiui, „Makbetą” siūlyčiau apeiti ratu. Patiko „Galvų medžiotojai”, kurie yra ne visai tipiškas J.Nesbø kūrinys. Čia gana solidi porcija komedijos, o ne tragedijos. Nustebino ir neseniai lietuviškai išleistas apsakymų rinkinys „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos”. Labai įtraukiai parašytos trumpos detektyvinės istorijas.

Tikriausiai ne tiek dėl paties rašytojo stiliaus, kiek dėl istorijos ir pagrindinės herojės patiko „Valdovės gambitas”. Gerą įspūdį sustiprino ir tai, kad šachmatai nėra nepažįstamas žaidimas (nors aktyviai nebežaidžiu n metų). Labai geri vakarai buvo su mėgstamų rašytojų Joël Dicker ir Ken Follett knygomis. Gal „Kambario 622 paslaptis” ir neprilygo ankstesniems J.Dicker kūriniams, tačiau autorius ir vėl sugebėjo šiek tiek suvedžioti ir paklaidinti. K.Follett pasiūlė dar vieną didelės apimties istoriją apie viduramžių Angliją. Jei kas skaitėte „Žemės stulpus”, tai čia – priešistorė.
Dvi iš pačiausių knygų sąrašo yra iš fantastikos lauko. Toshikazu Kawaguchi („Kol dar neatšalo kava”) tą fantastikos elementą panaudojo tam, kad papasakotų apie žmonių santykius, o Hugh Howey („Šachta”) siunčia signalą, kaip gali nutikti, jei pro pirštus žiūrėsime į kai kurių žmonių „pamišimą”. Pastaroji knyga yra iš Silo serijos. Perskaičiau ir likusias dvi („Pamaina” ir „Dulkės”), bet jų poveikis jau gerokai silpnesnis.

Kaip ir kiekvienais metais buvo šiek tiek bandymų užlopyti išsilavinimo spragas. Apie M.Ivaškevičiaus „Žalius” jau rašiau, tad galiu pakartoti išvadą: įspūdžio nepadarė, pasipiktinimo neiššaukė. Geriau apie partizaninį laikotarpį skaityti B.Gailiaus „Kraujo kvapą” (tik pati knyga galėjo būti kokiu trečdaliu trumpesnė). Nepadarė įspūdžio ir R.Šepetys „Tarp pilkų debesų”. Tikriausiai per daug skaityta atsiminimų ir istorinių tyrimų apie tą laikotarpį. Įdomiau buvo skaityti latvio M.Bērziņš „Švino skonis”, kur vieno jaunuolio akimis parodomas prieškaris ir pirmieji karo metai Latvijoje. Paskutinysis bandymas užlopyti spragas – M.Bulgakovo „Meistras ir Margarita”. Ir šiuo atveju galima atsakyti vieno Jim Carrey herojaus žodžiais: yra buvę ir geriau.
Į panašų laikotarpį pataikė ir dar keletas gerų praėjusių metų skaitinių: K.Quinn „Alisos tinklas”, A.Lawhon „Kodinis vardas – Helena”, V.S.Alexander „Išdavikė”, R.Druart „Kol Paryžius miegojo” ir du P.Kerr kūriniai iš Bernio Giunterio detektyvų serijos („Prūsų mėlis” ir „Vokiškas rekviem”).

Buvo gerų detektyvų/trilerių (P.Hawkins „Mergina traukiny”, J.H.Korelitz „Siužetas”, S.Cavanagh „Gynyba”, H.R.Clinton ir L.Penny „Teroro būsena”, G.Hendricks ir S.Pekkanen „Auksinė pora”) ir ne tokių nusisekusių to paties žanro kūrinių, kurių pavadinimų neminėsiu.

Dviprasmišką įspūdį paliko L.Jennings trys serijos „Nužudyti Evą” knygos. Pirmoji buvo labai gera, antroji buvo gera, bet jau su abejone, o trečioji – visiškas nesusipratimas. Taip ir neapsisprendžiau, ar gera, ar tik vidutiniška yra Donna Tartt „Slapta istorija”.

Visos aukščiau paminėtos knygos (o iš viso 47) pasiimtos iš J.Lankučio bibliotekos. Valio šiai ir kitoms bibliotekoms! Likusios trys – iš namų bibliotekos. Taip jau sutapo, kad visos jos yra negrožinės. R.Petrauskas su „Poltava” praplėtė žinias apie XVII-XVIII amžių sandūros Europą, A.Rutherford su „Trumpa žmonijos istorija” šiek tiek pažėrė žinių apie genetiką, o T.H.Eriksen su „Ekrano laikai” dar kartą privertė susimąstyti, kaip pasikeitė mūsų gyvenimas, kai rankose atsirado išmanusis telefonas.

Ir pabaigoje tradicinis klausimas: o kokie Jūsų skaitymo atradimai praėjusiais metais?

Pirmiausia paskelbta facebook (ten galima ir komentuoti).