2022 metais įveiktos knygos

Jei tą patį darai antrus metus iš eilės, tai jau kaip ir tradicija? Tad tradicinė skaitytų knygų apžvalga.

Jei praėjusių metų sausio 1 dieną džiaugiausi, kad pavyko įveikti 43 knygas, tai 2022 metų derlius dar didesnis – net 54 knygos. Didžioji dalis knygų (43) pasiimtos iš J.Lankučio bibliotekos. Valio šiai ir kitoms bibliotekoms!

Šios apžvalgos tikslas nėra išvardyti ir aprašyti visas knygas. Tiesiog viena kita mintis apie tai, kas padarė įspūdį ar pasirodė įdomu. Ir, aišku, vienas kitas žodis, ko rekomenduočiau neimti į rankas.
Tikriausiai stipriausią įspūdį palikęs tekstas – S.Aleksijevič “Černobylio malda: ateities kronika”. Knyga, po kurios ir liūdna, ir pikta. Pikta ir dėl to, kad niekas per beveik keturiasdešimt metų nepasikeitė. Kaip Maskva visiems – ir saviems, ir svetimiems – pūtė miglą į akis su Černobylio katastrofa, taip visus dabar bando laikyti kvailiais su invazija į Ukrainą.

Labai gerai praleistas laikas su į fantastinių knygų lauką patenkančiomis, bet greičiau apie nūdienos pasaulį ar artimiausias jo versijas svarstančiomis P.Leino “Dangus”, H.Le Tellier “Anomalija”, B.Crouch “Laiko kilpos” ir M.Atwood “Tarnaitės pasakojimas” ir “Liudijimai”. Iš to paties fantastikos lauko, bet su stipriu detektyviniu elementu – S.Turton “Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą”.
Tradiciškai sąraše buvo visa krūva detektyvų. Sužavėjo J.Dicker (“Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą” ir “Baltimorės knyga”), kuris neįtikėtinai užsuka intrigą. P.Kerr seriją apie Bernio Giunterio tyrimus galime vadinti istoriniais detektyvais, nes autorius savo personažą paleidžia gyventi realiai nacistinės Vokietijos laikais vykusiuose įvykiuose. Smagūs buvo “linksmieji detektyvai” R.Osman “Žmogus, miręs du kartus” (veikia ta pati kompanija iš “Ketvirtadienio žmogžudysčių klubo”) ir K.Dusse “Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui”.

Buvo praėjusiais metais ir bandymų užkaišyti išsilavinimo spragas. Pagaliau įveikta K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum” serija (ir iš įsibėgėjimo dar perskaitytas “Danielius Dalba ir kitos istorijos”), R.Kmitos “Pietinia kronikas” ir J.Heller “22-oji išlyga”. Užkniso tik pastaroji, nes nuo kokio šimtojo puslapio darėsi nuobodu.

Taip pat savo šansą gavo J.Nesbø serija apie Harį Hūlę. Niūru, bet įtraukia. Kadangi tik įpusėjau, tai teks tęsti ir šiemet.

Jau rašiau apie C.S.Lewis Narnijos kronikų seriją. Priminsiu tik išvadą: pasakaitės jaunesniam mokykliniam amžiui, kai šiek tiek veiksmo ir būtinai „jie gyveno ilgai ir laimingai”.
Ir pabaigai – keletas prisvilusių blynų. Likau nesupratęs, kodėl F.Beigbeder vietoje romano “Žmogus, kuris verkia iš juoko” neparašė kokio esė rinkinio, nes šalia įdomių įžvalgų apie visuomenę ir humorą teko skaityti kliedesio srautą. Taip ir neperskaičiau iki galo V.Berežkovo “Kaip aš tapau Stalino vertėju”, nes Stalino vertėjo ten mažiau nei paties autoriaus vaikystės prisiminimų. O visiška įgriuva, kurią reiktų ratu apeiti – D.Pancerovo “Medžiojant tėvą”.
O kokie Jūsų skaitymo atradimai praėjusiais metais?

Pirmiausia paskelbta facebook.